Lietuvos U-16 rinktinė atvirajame Europos čempionate užėmė 19 vietą

Lietuvos merginų (iki 16 m.) rankinio rinktinė dalyvavo Europos atvirajame čempionate. Geteborge (Švedija) vykusiame Partilės festivalyje jau 10 kartą surengtame „European Open“ W16 turnyre varžėsi 20 rinktinių.

Čempionėmis tapo Vokietijos rankininkės, kurios finale 29:17 nugalėjo Vengrijos bendraamžes. Bronzą laimėjo kroatės, mažajame finale 24:23 pranokusios šveicares.

Karolio Kaladinsko treniruojama Lietuvos rinktinė laimėjo dvejas rungtynes iš aštuonerių ir galutinėje rikiuotėje užėmė 19 vietą.

Lietuvos rankininkės pirmame čempionato etape pateko į A grupę su Vengrijos, Kroatijos, Čekijos ir Islandijos rinktinėmis.

„European Open“ turnyrą, kuriame buvo žaidžiamos sutrumpintos rungtynės – 2 kėliniai po 20 minučių – lietuvės pradėjo pergale 20:19 (9:9) prieš čekes. Vėliau teko pripažinti medalius iškovojusių varžovių pranašumą – 17:34 (10:18) pralaimėta vengrėms ir 18:32 (6:14) kroatėms. Paskutinėse grupės rungtynėse patirtas pralaimėjimas islandėms 12:18 (6:8) lėmė 5 vietą grupėje.

Lietuvos rinktinė tęsė kovą dėl 9-20 vietų. Antrame etape į I grupę patekusios lietuvės 17:21 (4:10) pralaimėjo olandėms, po permainingos kovos 19:22 (11:8) nusileido Farerų salų rinktinei ir apmaudžiai minimaliu skirtumu 21:22 (14:12) išleido pergalę iš rankų susitikime su Sakartvelo komanda. 6 vieta grupėje lietuvėms paskutinėse čempionato rungtynėse lėmė kovą dėl 19 vietos.

Lietuvos rinktinė turnyrą baigė įtikinama pergale prieš turkes 27:21 (11:6).

„European Open“ turnyre rezultatyviausiai Lietuvos rinktinės gretose žaidė į rezultatyviausiųjų čempionato rankininkių 10-uką patekusi Kamilė Juozaitytė, kuri per 8 rungtynes pelnė 30 įvarčių. Kotryna Mačiulytė įmetė 26 įvarčius, Justina Žilytė – 17, Kornelija Domarkaitė – 13, Smiltė Kirstukaitė, Kotryna Mackevičiūtė ir Luka Urbonaitė – po 12, Samanta Lesko – 8, Emily Petali – 7, Rugilė Šimkutė – 6, Elinga Drakšaitė – 4, Emilija Raudonikytė – 2, Urtė Mačiukaitė – 1. Lietuvos rinktinės vartus gynė Emilija Chotilovskaja ir Austėja Rancaitė.

„Čempionatas nuteikia gan pozityviai, nepaisant to, kad laimėjome tik dvejas rungtynes ir užėmėm 19 vietą. Keliose rungtynėse labai nedaug trūko iki pergalės ir pamatėm, kad galime kovoti su dauguma varžovių. Tik reikia kryptingo darbo, kuo daugiau kontrolinių rungtynių, treniruočių stovyklų ir tai padės pasiekti daugiau pergalių“, – sako Lietuvos rinktinės treneris K. Kaladinskas, kurio treniruojamos komandos lapkritį lauks Europos U-17 čempionato atrankos turnyras, kuriame lietuvės susitiks su Graikijos ir Kosovo rinktinėmis bei atrankos turnyro šeimininke Šiaurės Makedonijos komanda.

– Lietuvos šešiolikmečių rinktinei tai buvo debiutas tokio lygio tarptautiniame turnyre. Ar pavyko surinkti visas stipriausias šalies jaunąsias rankininkes, ar buvo iš ko atsirinkti?

– Deja, neturime didelio šio amžiaus rankininkių pasirinkimo. Pasirinkimas vis mažėja, nes praėjusį sezoną 2011 m. gimusių merginų čempionate žaidė vos 5 komandos. Realiai tenka rinktis iš keturių miestų – Vilniaus, Klaipėdos, Šiaulių ir Garliavos. Todėl komplektuojant rinktinę mes neturime tokios prabangos, kaip kitos šalys.

Atrankos planus labai sujaukė Altėjos Ustilaitės trauma. Tai didelė netektis, nes Altėja jau žaidė ne tik vyresnio amžiaus rinktinėse, bet ir debiutavo nacionalinėje moterų rinktinėje.

Vyko bendravimas ir su dviem lietuvėmis, užaugusiomis ir žaidžiančiomis Vokietijoje bei Danijoje. Tačiau šįkart jos negalėjo padėti Lietuvos rinktinei.

– Kurioms rankininkėms teko lyderių vaidmuo Europos čempionate?

– Viso turnyro metu džiugino vartininkių žaidimas, jos tikrai ne kartą gelbėjo. Bet nenorėčiau išskirti nei vienos rankininkės, nes kiekvienose rungtynėse lyderės vis keitėsi. Lyderių vaidmens galėjo imtis bet kuri rankininkė ir nebuvo aiškios vienos lyderės, kaip anksčiau jaunimo rinktinėse buvo Gabija Pilikauskaitė ar Aušra Arciševskaja.

Kitą kartą tai pranašumas, bet kartais, kai pralaiminėji, gal ir trūkdavo tos ryškios lyderės, kuri imtųsi iniciatyvos. Aišku, jaučiasi skirtumas tarp tų, kurios rungtyniauja aukščiausioje lygoje ir tų, kurios dar žaidžia moksleivių lygoje. Bet žaidėme komandiškai ir jeigu pralaimėjome, tai pralaimėjome visa komanda.

– Lietuvos rinktinė pergale pradėjo čempionatą, bet vėliau patyrė šešis pralaimėjimus iš eilės. Kas lėmė tokią duobę?

– Dar prieš čempionatą vykusiose kontrolinėse rungtynėse, kur su Lenkijos rinktine pasidalijome po pergalę, išbandėme penkias skirtingas gynybos sistemas, o Švedijoje nusprendėme dirbti su dviem skirtingomis sistemomis – aktyvia aukšta gynyba ir žema tradicine.

Analizavome vaizdo įrašus ir nusprendėme aktyvią gynybą taikyti pirmose rungtynėse su čekėmis ir tai davė rezultatą. Varžoves nustebino tokia mūsų gynyba, bet kai tekdavo žaisti dvejas rungtynes per dieną, aktyvi gynyba mums padarė ir meškos paslaugą. 

Netoli pergalės buvome ir dar trijuose susitikimuose su Islandijos, Farerų salų ir Sakartvelo rinktinėmis. Buvome pranašesni ir turėjome susikrovę nemažą persvarą būtent aktyvios gynybos dėka. Bet aktyvios gynybos taikymas yra pavojingas tuo, kad jeigu tam tikru momentu nepadarai keitimų, neduodi pailsėti, per anksti ateina nuovargis ir rungtynių pabaigoje pritrūksta jėgų.

Reikia pripažinti ir trenerių padarytas klaidas, kad kai kuriuose momentuose perlaikėm aktyvią gynybą ir pavargusios žaidėjos pradėjo per daug klysti.

– Čempionatą pavyko baigti pergale. Kiek tai svarbu jaunoms rankininkėms ir kiek joms ši pergalė pridės pasitikėjimo savo jėgomis?

– Daug kalbėjomės su žaidėjomis ir išlaikėm pozityvią nuotaiką. Nors tikrai galėjome iškovoti daugiau pergalių ir užimta vieta netenkina, bet džiugina tai, kad 80 proc. dalyvavusių komandų mes nieko nenusileidžiame ir didelio atotrūkio tarp mūsų nėra. Išskyrus rungtynes su čempionato prizininkėmis, kur pralaimėta didesniais skirtumais, visuose kituose susitikimuose iki pergalės trūko labai nedaug.

Susitikime su Farerų salų rinktine pirmavome 5 įvarčiais, prieš Sakartvelo rinktinę net 6 įvarčiais, bet pabaigoje neužteko jėgų išlaikyti šią persvarą. Su turkėmis irgi vienu metu pradėjome lūžti, bet atlaikėme ir iškovojome psichologiškai svarbią pergalę.

Svarbi ne kiek pati pergalė, bet gautas pasitikėjimas, kad pagaliau laimėjome ir atėjo ta pergalė, kurios vis nepavykdavo iškovoti atkakliose kovose. Kalbėjome, kad turime aiškią viziją ir čempionatas suteikė daug medžiagos ką turime gerinti, ką turime daryti, kad būtume geresnės.

– Kur matote didžiausias spragas žaidime ir kur labiausiai atsiliekame nuo kitų šalių bendraamžių?

– Negalėčiau išskirti kur konkrečiai yra didžiausi skirtumai. Atsiliekame mažomis detalėmis – tai technikoj, tai realizavime, tai ištvermės kažkiek pritrūksta, kai reikia atlaikyti aukštą rungtynių tempą, tai psichologiškai, kai reikia atlaikyti paskutines lemiamas atakas, o jėgų resursai jau išsekę. Reikia laiko tai pataisyti. Kol kas mes tikrai nedaug kuo nusileidžiame kitoms rinktinėms, bet jeigu neisime koja kojon su šiuolaikinio rankinio tendencijomis, tai atotrūkis didės.

Kaip pavyzdys mums gali būti Šveicarijos moterų rankinis, kuris per pastarąjį dešimtmetį žengė įspūdingai didelius žingsnius į priekį. Šveicarijoje įkurtos rankinio akademijos, jų bendradarbiavimas su sporto įstaigomis ir savivaldybėmis jau duoda vaisius ir jaunimo rinktinės laimi medalius svarbiausiose tarptautinėse varžybose.

Vienareikšmiškai, mums reiktų sekti šveicarų pavyzdžiu ir statyti piramidę akademijų ar sportinių klasių gimnazijose pagrindu. Bet tuo pačiu, mums reiktų kaip ir šveicarai dirbti viena kryptimi, kaip šveicariškas laikrodis. Nes jeigu turėsime nors ir dešimt akademijų, bet dirbsime skirtingomis kryptimis, bus nekoks procesas.

– Kokios sąlygos rinktinei ruoštis yra sudarytos dabar, ar jų užtenka, kad rezultatai gerėtų?

– Taupumo sumetimais į Švediją vežėmės tik 15 rankininkių, todėl ir rinkdamiesi rankininkes į rinktinę, sudarėme trumpesnį kandidačių sąrašą ir išplėstinės atrankos nebuvo. Kitą treniruočių stovyklą planuojame surengti rugpjūčio pabaigoje ir labai norėtųsi rankininkes surinkti kas mėnesį bent į dviejų dienų stovyklą. Jose galėtume pastoviai palaikyti rinktinės žaidimo kryptį bei atnaujinti tarpusavio ryšius.

Čempionato metu per savaitę sunku perteikti visą informaciją ir ją sudėti žaidėjoms į galvą. Labai tikimės, kad iki Europos čempionato bus surengtas ir tradiciniu tapęs Baltijos jūros šalių taurės turnyras, kuriame jėgas galėtume išbandyti su Latvijos, Estijos ir Suomijos rinktinėmis.