Sugrįžimas į Europos čempionatą: skaudi patirtis, bet vertinga pamoka
„Po dešimties metų pertraukos Lietuvos merginų U19 rankinio rinktinė vėl varžėsi aukščiausiame Europos jaunimo čempionato divizione. Nors rezultatas – 24-oji vieta tarp stipriausių žemyno komandų – nėra tenkinantis, įgyta patirtis šiame turnyre gali tapti svarbiu pamatu tolesniam merginų tobulėjimui ir visos Lietuvos rankinio ateičiai, – Europos jaunimo (iki 19 metų) merginų čempionatą apibendrino Lietuvos rinktinės vadovas Miglius Astrauskas. – Šiais metai vienintelis rankinis Lietuvoje iš visų komandinių sporto šakų turi abi merginų rinktines Europos elito čempionatuose. Jeigu norime, kad ir moterų rankinio rinktinė grįžtų į Europos elitą, privalome aukščiausiame divizione išlaikyti ir abi jaunimo rinktines.“
Juodkalnijos sostinėje Podgoricoje liepos 9-20 d. vykusiame Europos čempionate Ernestos Žilienės treniruojamos Lietuvos rankininkės per 8 rungtynes kartą sužaidė lygiosiomis ir patyrė septynis pralaimėjimus.
Grupės varžybose Lietuvos rankininkės 31:36 pralaimėjo juodkalnietėms, 27:31 islandėms ir 26:40 danėms. Antrajame etape lietuvės sužaidė lygiosiomis 29:29 su makedonėmis, tačiau 18:24 pralaimėjo lenkėms. Kovą dėl 17-24 vietų tęsusios lietuvės po baudinių serijos 38:39 turėjo pripažinti bendraamžių iš Farerų salų pranašumą. Kovoje dėl 21-24 vietų mūsų šalies rinktinė patyrė dar du pralaimėjimus – 26:34 suomėms ir 38:39 makedonėms.
– Europos čempionate Lietuvos rinktinė sužaidė net 8 rungtynes per 12 dienų. Ar po ilgos pertraukos sugrįžus į elito divizioną, Lietuvos rankininkės buvo pasiruošusios kovoms su elito divizione nuolat rungtyniaujančiomis ir prie tokio tempo pripratusiomis varžovėmis?, – rankinis.lt paklausė M.Astrausko.
– Tokio intensyvumo varžybų tempo nebuvo patyręs nei trenerių štabas, nei pačios žaidėjos. Tai – išskirtinė patirtis, reikalaujanti ne tik fizinio pasirengimo, bet ir aukšto lygio psichologinės bei taktinės brandos. Tiek rungtynių Europos ar pasaulio čempionatuose nėra patyrę net ir 50 metų patirties turintys treneriai, nes tokia varžybų sistema rungtyniauta pirmą kartą.
Sunku tinkamai pasiruošti, kai trūksta laiko ir resursų. Pasirengimas Europos čempionatui turbūt buvo trumpesnis už patį čempionatą dėl sudėtingos Lietuvos rankinio federacijos finansinės padėties. Nors federacija šiemet iš valstybės sporto aukšto meistriškumo programai gavo apie 230 tūkst. eurų, vien dalyvavimas šiame devyniolikmečių čempionate kainavo apie 55 tūkst. eurų. O šiemet Lietuvos rinktinės dalyvavo net devyniuose tarptautiniuose čempionatuose.
Treneriai pabrėžia, kad norint siekti rezultatų, vienos kartos rinktinė turėtų per ketverių metų ciklą turėti galimybę dalyvauti bent 2-3 tokio aukšto lygio turnyruose. Tokios patirties pavyzdžiu gali būti rezultatyviausia Europos čempionato rankininke tapusi Gabija Pilikauskaitė. Ji jau 2022 m. žaidė U20 pasaulio čempionato finaliniame etape su ketveriais metais vyresnėmis rankininkėmis, o per pastaruosius metus dalyvavo tiek U19, tiek U17 Europos čempionato antro diviziono turnyruose. Tuose pat turnyruose rungtyniavo ir antra pagal rezultatyvumą rinktinės rankininkė Agnė Gudlinkytė. Šios, tarptautinių varžybų patirties sukaupusios rankininkės, jau dabar yra startinės moterų nacionalinės rinktinės žaidėjos.
– Išanalizavus pasirodymą Europos čempionate, ką labiausiai norėtumėte išskirti ir kur labiausiai stringame?
– Manau, kad trenerių štabas taip pat neišvengė klaidų. Bet reiktų pripažinti, kad viena didžiausių problemų yra žaidėjų techninis ir fizinis parengtumas, ypač vartininkių. Komanda per daug darė techninių klaidų – tik dvejose rungtynėse jų skaičius puolime buvo mažesnis nei 21-a. Be to, vidutiniškai per rungtynes neišnaudota net 26-ių metimų iš patogių padėčių. Tai rodo, kad progos susikuriamos, tačiau jų realizacija stipriai šlubuoja.
Trūksta ir sistemingo darbo gynybos įgūdžiams tobulinti, sprendimų priėmimui bei fiziniam parengimui. Būnant stažuotėje Berlyno „Fuchse“ klube, treneris Daguras Sigurdssonas minėjo, kad net varžybiniame periode, fiziniam rengimui skiriama pusė treniruočių laiko. Lietuvoje sporto mokyklose 17-19 metų žaidėjų grupei skiriama 14-18 treniruočių valandų, o kartais net 20 per savaitę. Jeigu pusė jų būtų skirta fiziniam parengimui, atsilikimas nuo Europos standartų būtų gerokai mažesnis.
– Ne vienose rungtynėse Lietuvos rinktinė buvo arti pergalės, bet dažniausiai viltis sužlugdydavo nesėkminga rungtynių pabaiga. Kas vis pakišdavo koją antrame kėlinyje?
– Dar vienas iššūkis – startinės sudėties žaidėjoms dažnai nėra kam suteikti lygiavertės pamainos. Turėjome trumpą atsarginių suolą. Dėl traumų ar asmeninių priežasčių čempionate nedalyvavo kelios pagrindinės žaidėjos, o jas pakeitusios sportininkės buvo net 3-4 metais jaunesnės. Be to, vis dar pasitaiko atvejų, kai kandidatės atsisako dalyvauti rinktinės veikloje, nors planai ir kvietimai išsiunčiami dar rudenį.
Prisidėjo ir psichologinis spaudimas. Pasirengimo laikotarpiu daugelis merginų laikė baigiamuosius mokyklų egzaminus. Jos važinėjo tarp treniruočių stovyklų ir egzaminų centrų, neturėjo galimybės pilnai atsiduoti pasirengimui Europos čempionatui. Egzaminų rezultatai, sužinoti jau čempionato metu, ne visada buvo palankūs, o tai neišvengiamai paveikė psichologinę būseną aikštėje.
– Ko galime pasimokyti iš kitų valstybių pavyzdžių, kokios patirties galime pasisemti, kad ateityje rezultatai būtų geresni?
– Prieš 10 metų teko dalyvauti Danijos treniravimo programos pristatyme. Ten buvo akcentuojamas daugiametės treniruotės periodas, pavadintas „Teach to learn“, kur jaunieji rankininkai mokomi mokintis, išmokti. Šiuolaikinės technologijos leidžia pateikti žaidėjoms daug analitinės vizualinės medžiagos, tačiau ne visos žaidėjos sugeba priimti ir pasinaudoti suteikiama informacija. Mes neišmokome jų to, gal ne visi treneriai ir naudojasi technologijomis.
Vieni ekspertai Lietuvos rinktinės pasirodymą vertina kaip „degradaciją“. Tačiau pažvelgus į pastarojo dešimtmečio statistiką, vaizdas nėra toks vienareikšmis:
2015 m. – 16 vieta (tr. A. Senvaitienė) – Elito divizionas, 16 komandų.
2017 m. – 25-32 vieta (tr. G. Rašimienė) – nepatekta į pagrindinį turnyrą.
2019 m. – 23-24 vieta (tr. K. Kaladinskas) – B divizionas.
2021 m. – 19-20 vieta (tr. R. Urnikienė) – B divizionas.
2023 m. – 21-22 vieta (tr. A. Senvaitienė) – B divizionas.
2025 m. – 24 vieta (tr. E. Žilienė) – Elito divizionas, 24 komandos (šių metų Europos čempionate pirmą kartą istorijoje dalyvių skaičius padidintas iki 24-ių).
– Lietuvos jaunimo merginų rinktinė laimėjo sidabro medalius 1998 m. Europos čempionate ir 2000 m. pasaulio čempionate. Ar dabar apie tokius rezultatus galime tik pasvajoti?
– Įspūdingi rezultatai buvo pasiekti prieš daugiau nei du dešimtmečius, kai rinktinės nariai buvo ugdomi specializuotose Lietuvos olimpinio sporto centro grupėse. Jie treniruodavosi po du kartus per dieną, prižiūrimi patyrusių specialistų. Šiandien tokios sąlygos – retenybė.
Verta pažymėti, kad net tokios šalys kaip Portugalija (4 vieta 2021 m., 21 vieta 2023 m.) ar Nyderlandai (9 vieta 2023 m., 17 vieta 2025 m.) taip pat patiria svyravimus. Tačiau šios federacijos supranta, kad dalyvavimas elito divizione – tai ne tik kova dėl vietų, bet ir investicija į ateities moterų rinktinę.
Nepaisant skaudaus rezultato, šis Europos čempionatas Lietuvos merginų rankinio rinktinei buvo labai vertinga pamoka. Tai aiški nuoroda, kur turime tobulėti, ko trūksta treniruočių procese, kokias sąlygas turime sukurti jauniems talentams. Tai – kelias į aukštesnį lygį, kuris, jei bus kryptingai dirbama, duos vaisių ateityje.
Jau liepos 30 d. Podgoricoje prasidės Europos septyniolikmečių čempionatas. Net po 16 metų į elito divizioną sugrįžusiai Lietuvos U17 rinktinei tai bus labai svarbus čempionatas. Būtina patekti į stipriausiųjų 20-uką, nes tai garantuos vietą 2027 m. Europos U19 čempionato elito divizione.
Rankinis.lt ir EHF nuotraukos